BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sūnaus paklydėlio sugrįžimas


Praūžus keliom saulės audrom, žemej apsisukus daugbę kartų
(tingiu net skaičiuoti kiek kartų), sugalvojau, kad blogas man yra
reikalingas… vėl.

 

Nesinori pirmojo įrašo po tiek laiko paleisti vėjais. Visų
pirma norėčiau pastebėti, jog radikaliai ėmė keistis požiūris į supančius
dalykus: įvaizdį, muziką, žmones. Manau, kad dabar prasidėjo tikroji mano
branda.

 

Nesinori rėkti, norisi ramiai ir užtikrintai dėstyti poziją.
Šis abstraktus sakinys neturėtų būti suprastas pažodžiui, tiesiog dabar
pradėjau vertinti ir suprasti žodį solidus. Turiu savo viziją, kas tai yra
(solidu) ir stengsiuosi to siekti. Tai jokiu būdu ne pasikėlimas, toli gražu.

 

Dažnai mąstau ar man reikalingas aukštasis išsilavinimas.
Tai išvada: ir taip, ir ne. Nematau savęs dirbant biure, juo labiau, pagal
specialybę. Bet noriu baigti tiesiog iš inercijos, dar vienas popierius
nepamaišys.Lietuvos ateitis miglota, o užsienyje dirbti fabrike nenoriu. Dabar parėjau (buvau priverstas) į neakivaizdinį ir galiu pasakyti, jog tikrai
lengviau mokintis. Tereikia nedaug noro ir gali pabaigti studijas be didesnių
nervinių kančių… Pozityviau žiūrima į pirktus darbus, A4 dydžio špargalkes. Žodžiu,
laisvės daug.

 

Pats tuo stebiuosi, bet pradėjau domėtis mokslu. Aišku, mėgėjiškai
- seku naujienas ir tiek. Bet niekada netikėjau, kad tokie dalykai mane masins
sklaidyti www (su patys nujaučiate kokiu turiniu) iki paryčių. Tai galvoju, ar
čia eilinis mano ultraaktyvus domėjimasis, kuris greitai atslūgs, ar vienas iš
snobiškų (bent aš taip galvoju) hobių, kurie mane lydės ilgai. Na, laikas
parodys. Jeigau jau prakalbau apie snobizmą, tai vadindamas didelį menininką
pradėjau rūkti pypkę, bet paaugliškos cigaretės neatsisakau, o reikėtų. Po
sesijos tikrai mesiu, pažadėjau sau. O pypkė, na, tai daugiau ritualas.
Pradedant prisikimšimu, baigiant valymu. Geras daiktas dienos paįvairinimui ir
minčių segmentacijai po įtemptos dienos. Priverčia atsisėsti, ir niekur
neskubėti…

 

Žiemos sezonas už lango. Žiemos nemėgstu… raudonas veidas,
it alkoholiko, man nepatinka. Chebra, o gal aš rimtai toks? Na, bet šiltu metų
laiku vėl tampu žmogus. Noriu turėti močiutę kuri mezga itin šiltas vilnones
kojines. Maximoje tokių nepardavinėja, nes robotukai tokių nemezga.

 

Po šituo minčių kratiniu prisižadu sau, kad bloginsiu dažniau. Ne
dėl kitų, dėl savęs. Smagu skaityti tai ką anksčiau rašei rimtai, o skaitymo
momemtu veidą tąso šypsena.

Rodyk draugams

“Šaknim į pragarą, šakom į dangų”

Viskas prasidėjo jau prieš devyniolika su trupučiu metų. Aš buvau
pasmerktas gyvenimui. Prieš savo valią. Be teisės pasirinkti buvau
įmestas į šitą mechanizmą, kaip mažas sraigtas, kurį galima palikti,
jeigu ramiai sukasi savo vietoje, arba išmesti - juk jis mažas - nieko
nelemia. Bet esant atitinkamoms sąlygoms ir pakankamam motyvacijos
kiekiui mažas tampa dideliu ir ambicingu . Būtent motyvacija ir yra
progreso variklis, juk asmeminės naudos siekimas sietinas tik su buku
užsiciklinimu. Blogiausia, kai užsidegimas kažką daryti yra slopinamas,
blogiau už tai gali būti tiktai to užsidegimo nebuvimas.

Piktų akordų sąskambiai nuolat skamba galvoje ir kviečią į kovą. O
prieš ką kovoti. Tikslingiausia manau - prieš save. Bet ką aš dabar
veikiu? Cha, pasiduodu. Na ryt tikrai nugalėsiu save, bet kažkodėl
jaučiu, kad ne… Prieš savaitę įsiskutau skusdamasis barzdą - randas
liko. Ta dieną atsitiko porą nemalonių įvykių. Kažkokia nesėkmių
virtinė. Na bet ji baigėsi, o randas liko. Įprasmino vidinę kančią.
Dabar tas įvykis man atrodo kiek keistas ir ironiškas, tačiau jis
savotiškai įdomus. Tiesiog jutau chaosą aplink mane, visa ko ryšį ir
sąmonės virsmus.

Tikiuosi daugiau taip nenutiks, aš ne dėl
savęs jaudinuosi, vienas į šūdą nekrenti, taip sakant, pasiimi kažką,
kad būtų smagiau ar jaukiau.

Rodyk draugams